Veidas, kuris kalba be žodžių
Share
Anądien su kliente po veido masažo, kalbėdamos apie tai, kuo masažas skiriasi nuo veido raumenis paralyžiuojančių injekcijų, priėjome mintį, kuri iki šiol manęs nepaleidžia — kad blokuodami mimikas mes kartu uždarome ir patį subtiliausią kelią, kuriuo tarp žmonių užsimezga atviras, nuoširdus ryšys.
Tai gali skambėti beveik perdėtai. Juk tai tik raukšlė tarp antakių, tik kelios linijos prie akių, tik judesys, kuris atliktas tuoj pat išnyksta. Tačiau kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo aiškiau matau, kad veidas niekada nebuvo vien odos paviršius, į kurį žiūrime veidrodyje. Jis yra kalba. Ir, ko gero, pati seniausia, kurią mokame — daug senesnė už žodžius.
RYŠĮ KURIAME ATKARTODAMI VIENAS KITĄ
Sėdėdami ir kalbėdami su kitu žmogumi dažnai nesusimąstome, kad komunikacija yra turtingesnė nei vien tik žodžių kalba. Pašnekesio tėkmėje beveik nepastebimai mūsų veidai nuolat atsiliepia vienas kitam — pamatę šypseną, mes patys vos vos krustelime tuos pačius raumenis, o pamatę susiraukimą, nesąmoningai jį atkartojame savo kaktoje.
Mokslininkai šį tylų veido mimikų atkartojimą vadina savotiškais „socialiniais klijais“ — tuo, kas mus suartina ir leidžia jaustis vienas kitam artimiems. Tai nėra išmokta. Kūdikis pradeda atkartoti mamos veido išraiškas vos po kelių mėnesių, o pirmieji šio ryšio ženklai matomi praktiškai nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Mes ateiname į pasaulį jau mokėdami kalbėti veidu.
Ir būtent per tą atkartojimą mes pajuntame, ką jaučia kitas. Ne tik suprantame protu, tačiau pajuntame ir kūnu. Kai mūsų pačių veidas tyliai pakartoja kito žmogaus išraišką, mumyse sukyla ir atitinkamas jausmas. Empatija, pasirodo, gyvena ne vien mintyse — ji gyvena ir raumenyse.
(Prochazkova ir Kret, Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 2017)
KAS NUTINKA, KAI VEIDAS NEBEGALI ATLIEPTI
Kai veido raumenys praranda gebėjimą atliepti mūsų jausmus ir emocijas, nuoširdus abipusis pokalbis tiesiog negali įvykti.
Iš vienos pusės nereaguojantis veidas duoda kur kas mažiau signalų, į kuriuos kitas žmogus galėtų atsiliepti. Mažiau mikroišraiškų, mažiau gyvų judesių, mažiau to, ką nesąmoningai galima perskaityti ir atkartoti.
Iš kitos pusės — ir tai netikėčiausia — pats žmogus pradeda silpniau jausti kitą. Tyrimai su raumenis laikinai paralyžiuojančiomis injekcijomis parodė, kad po jų žmonės padaro daugiau klaidų bandydami atpažinti kitų emocijas nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Smegenų tyrimai rodo dar daugiau: pasikeičia net amygdalos — vieno iš emocijų centrų — atsakas, kai toks žmogus stebi kitų laimingus ar piktus veidus. Kai mūsų pačių veidas nebegali atkartoti to, ką matome, mes prarandame dalį gebėjimo tai suprasti.
Mes tiesiog esame taip sukurti. Didelė meta analizė, apjungusi šimtus tyrimų, patvirtina tą pačią ankstyvąją Darvino intuiciją: laisvai išreikšta emocija mumyse sustiprėja, o sulaikyta, užblokuota — nuslopsta. Veidas nėra vien emocijos rezultatas. Veidas dalyvauja ją kuriant.
(Neal ir Chartrand, Social Psychological and Personality Science, 2011; meta analizė: Coles ir kt., Psychological Bulletin, 2019)
Tad du žmonės gali sėdėti vienas priešais kitą, žiūrėti vienas į kitą, kalbėtis — ir vis tiek nepasiekti vienas kito. Nes tas tylus pokalbis, kuris paprastai vyksta po žodžiais, nebevyksta.
JUK NIEKO VEIDE NEREIKIA TAISYTI
Kiekviena moteris turi teisę rinktis pati, kaip rūpintis savo veidu ir nė viena neturi niekam aiškintis.
Tačiau noriu pakviesti pažvelgti į savo veidą kitaip. Mes esame įpratusios matyti veidą kaip kažką, kas su laiku „blogėja“ — kaip paviršių, kuriame atsiranda dalykai, kuriuos reikia ištrinti. Bet raukšlė prie akių yra ten, kur tūkstantį kartų juokėmės. Linija tarp antakių - nes rūpinomės, galvojome, mylėjome. Tai ne defektai, o išraiškingas žemėlapis to, kaip gyvenome ir ką jautėme.
Ir kaip tik todėl manualinis veido masažas man yra kažkas visiškai priešingo nei sustingimas. Jis ne ištrina judesį, o jį pažadina, grąžina veidui kraują, šilumą, gyvumą; atleidžia įtampą, kurią laikome žandikaulyje ir kaktoje tam, kad ten vėl galėtų laisvai tekėti viskas, ir juokas, ir liūdesys, ir nuostaba.
Nes galiausiai mes juk ilgimės ne lygesnio veido, o būti pamatytos ir pamatyti kitą. O tam reikia veido, kuris vis dar gali transliuoti ir komunikuoti gyvas emocijas ir jausmus.
Leiskite jam kalbėti.
Parašė Neringa Murauskienė, kobido masažo meistrė ir veido terapeutė